Rašytoja LIUDMILA PETKEVIČIŪTĖ apie save – glaustai ir sykiu plačiau, nei bet kada

TRUMPAI

  Esu tas Kodėlčius, kurį mano tėtukas, rašytojas Vytautas Petkevičius, aprašė savo knygoje „Kodėlčius“ (1974). Taigi visą gyvenimą gyvenu, kaip ir dera Kodėlčiui – mokausi, domiuosi, domiuosi ir mokausi… Ir labai daug klausinėju – po truputį ir dažnai klausausi.
  Na, dar rašau knygas – kad jos kiek nors pataisytų tai, ką matau aplink pagadinta. Pavyzdžiui, padėtų nepamiršti mūsų žmonėms gražiosios, skambiosios nuostabiosios lietuvių kalbos. Ir gerbti mūsų galvočius protėvius, kurie ją sukūrė ir mums paliko – kaip gražiausią dovaną. Sykiu su mūsų nuostabiąja žeme, jos gyvastim, gaivumu, išmintimi ir papročiais.
Daugelio mano darbų ištakos glūdi toje nepaprastoje aplinkybėje, kad lietuvių kalba yra viena iš nedaugelio vadinamųjų šventųjų kalbų – tiesioginė, kamieninė indoeuropiečių prokalbės tąsa, jos viršūnė. Visi žinome, kad viršūnei nudžiūvus medis žūsta. Taigi mūsų paskirtis – nenudžiūti, nenunykti, o išlikti ir išsaugoti savo kalbą, kad išliktų ir nenumirtų indoeuropiečių padermė apskritai.
Mūsų kalbos didysis žodynas šiuo metu didžiausias pasaulyje, tautosakos rinkiniai – irgi vieni iš didžiausių. O kalba nyksta, sūsta. Kodėl? – klausiau savęs nuo mažens. Galiausiai atsakymas toptelėjo paprastas: vaikai nei žodynų, nei žinynų, nei tautosakos rinkinių NESKAITO!
  Tad norint, kad jie kalbėtų gražia lietuvių kalba be teršalų ir svetimybių, kad nepamirštų daugybės kuo skambiausių, raiškiausių ir tiksliausių vardų bei sąvokų, mūsų kalbos sąmojaus, daugžodystės ir iškalbos, reikia tuos kalbos perlus ir deimantus mažiesiems paduoti, pateikti laiku, kad jie juos gautų ir „suvirškintų“ vos pradėję kalbėti, nuo dviejų – penkerių metų. Na o paskui, žinoma, uoliai „maitinti“ juos kalbos skambumynais – gudrumynais ir vėliau.
  Tai ir darau. Kiek pajėgiu, kiek leidžia išgalės. Mat savo knygas leidžiu pati. Valstybei mano mintys ir siekiai šiuo metu svetimi. Kaip ir daugelio šviesuolių bei išprusėlių mintys ir siekiai. Bet tiek to. Svarbu daryti tai, ką manai esant geriausia ir šiuo metu reikalinga.
Beje, mano knygų galima pasižiūrėti čia: www.lieparas.lt.

MANO GYVENIMO TRIŪSAI

  Gimiau 1956 06 14 Vilniuje, rašytojo Vytauto Petkevičiaus ir literatūros mokytojos bei vertėjos Raisos Petkevičienės šeimoje. 1974 baigiau Vilniaus A. Vienuolio vidurinę mokyklą, o 1979 – Vilniaus universitetą, kuriame mokiausi klasikinės, baltų bei lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros, lietuvių kalbos ir literatūros, bendradarbiavau leidžiant „Lietuvos Metriką“.
Baigusi dirbau M. Mažvydo bibliotekos seniausiųjų leidinių (inkunabulų) skyriuje, taipogi dėsčiau lotynų ir lietuvių kalbą, antikinę, lietuvių ir Vakarų Europos literatūrą, kada ne kada paredaguodavau įvairius leidinius.

  Maždaug nuo 1983 metų pradėjau rimčiau versti iš anglų, lotynų, ukrainiečių, rusų kalbų, o nuo 1985 – dirbti žinynų bei pažintinių ir švietimo leidinių jaunimui redaktore „Vyturio“ leidykloje, redagavau knygų virtines „Siluetai“, „Noriu žinoti“, „Horizontai“, „Atradimų pasaulis“, grožinę literatūrą, poeziją.

  Ilgainiui vis daugiau laiko pradėjau skirti vertimams. Iš stambesnių 1988 metais išėjo Roberto Pirio „Šiaurės ašigalis“, o apie devyniasdešimtuosius panirau į Kurtą Vonegutą: nustebino visuomenės menkai teįvertintas pirmųjų trijų jo romanų gilumas. Pirmasis, „Pianola“, išėjo 1994, antrasis, „Titano sirenos“, 1993, trečiasis, „Motina naktis“ – 1997. Vėliau išverčiau dar visą šūsnį grožinių ir pažintinių knygų, kurių visų čia nesuminėsi.

  Maždaug apie 1994 pradėjau rašyti vaikams, leidyklai „Trys nykštukai“:
„Antanas Tukanas“, „Dinozauras Lauras“, „Krokodilas Rokas“, „Pelikanas Pranas“ (knygelių virtinė „Knygutės tauškutės“, 1994),
„Kalėdų naktis visada paslaptis“, „Neturėdamas draugų nesidžiaugsi pyragu“, „Kalėdų senio pokštai“, „Gydu gydu katutes – keps meškutė bandutes“, „Pasakutės pakabutės“ (knygelių virtinė „Pasakutės po eglutėm“1995-1998),
žaidimų knygos „Zyzo ir Zvimbutės nuotykiai“, „Didžioji neprilygstamoji kosmonautų – ufonautų žaidimų knyga“, „Mažasis Piepalas“, „Šiltgirių linksmybės“, „Žiaurus piratas Kiauras Batas“, „Šlovingos Kyburvyburo šalies kerai, burtai ir stebuklai“ (1994-2009),
pažintinės „Regimybės apžavai“ (1996), „Įmink mįsles per pilvą gysles, I-II“ (2002) ir kitos,
pasakų rinkiniai „Vaikai stebuklais auga“ (1995), „Žvaigždėtoj pasakų šaly“ (1995), „Vilkas rijo ašaką“ (1996), „Ožka Ragoška ir kiti stebuklai“ (1997), „Rinktinė pasakų pynė“ (2004), „Eglė žalčių karalienė“ (2007), „Neik su velniu obuoliauti“ (2008), „Stebuklingas šulinys“ (2009), „Dainuojančios pasakos“ (2009) ir kitos.
  Kadangi nedidelės, bet nuotaikingos knygelės žmonėms patiko ir buvo noriai perkamos, vis labiau klimpau į šią sritį, nors įprotis ir įgūdžiai iki šiolei neleidžia visiškai apleisti žinynų, žodynų ir panašių leidinių.
Metams bėgant susidarė nemažas pluoštas tų linksmų vaikiškų margučių, daugiausia trumpų eiliuotų pasakaičių, viena po kitos riedančių glėbiais, kuopomis ir virtinėmis, iš kurių labiausiai prisimenu:
Pasakutės pabirutės (apie 12 knygelių, 1997),
Katino pasakoriaus knygynėlis (apie 12 knygelių, 1998),
Dairykis, stebėkis ir į galvą dėkis (apie 12 knygelių, 1999),
  Mano pirmoji knygelė (Žvėrių vardynas – kaip kas vadinas, Mažyliai žvėreliai ir jų tėveliai, Kas čia ir ką kalba, Melų dainelė, Ką geba vaikučiai pabiručiai ir t.t., apie 12 knygelių, 2000-2003)
Knygutės margutės (Pyplių spalvynas raibumynas, Pyplių skaitynas tankumynas, Pyplių raidynas – raštų margumynas ir tt., apie 12 knygelių, 2008)
Svajonės ir dvejonės (Šunelio Brisiaus svajonės: Brisius Meilišius, Brisius ir kačiukai, Brisius ir ančiukai; Meškio Lepeškio dvejonės: Štišius Vienišius, Meškiukas Neklausiukas, Kas pasaulyje mieliausia, 2006)
Be dainos nė valandos, be knygutės – nė minutės (Kiškelis Būbnys, Rainiukas Atžagariukas, Tas šunelis Margis, Voveriukas Tindiriukas; Katės rūmai, Murklys ir baimė, Vištelė Put Pututė, 2005; Mūsų ūkis – smagumynas, Vaikų langas į pasaulį 2007; Dainuojančios pasakos 2008)
  Dairykis ir geras darykis (Beūpis Skeltalūpis, Cipcipukas Keberiokštas, Margis Draugnoris, 2004; Činčikas Kaupikas, Rainis Atbulainis, Triušis Gailiušis, Viščiukas Pūkas, 2007; Kiškis Piškis ir peteliškės, Pelėda Ūka turėjo namuką, Ūdriaus dainelė apie žuvelę, Ieškynės kiaušininės, 2009; Žvirblis sėjo kanapėčią, o išėjo pasakėčia, 2008)
Ką darai, daryk gerai (Avinukas Balčius, Karvutė Gražutė, Katytė Smailytė, Kudlius Judrius, 2007)
Kas gerai ir kas blogai (Antinėlis Antanėlis, Besotė Mekekiotė, Rainiaus dainos, 2004; Kas pametė AČIŪ? Onytės rytas, 2005)
Kas mūsų draugai, tuos mylim labai (Narsuolis vilko brolis, Tigras, bet netikras, 2007)
Pyplių mokslai ir pamokslai (Ėriukas Buriukas, Paršiukas Kriukulis, Veršelis Mūmutis, Vištulis Cipulis, 2007; Stovi tvartas atitvertas 2009)
Švelnuoliai ir smalsuoliai (Saldžianoris Meškutis Smalsutis, Švelnuolis Kiškutis Pilkutis, 2007)
  Vaikas ir jo laikas (Kur gyvena laikas ir kaip jis ten laikos?, Po saule gyvenant, Skaičių margumynas, Spalvų virtuvė, Meškų vaikas ir jo laikas, 2004; Ar iš balos tas gražumas? Iš kur morkos dygsta? Kas vaikam gardžiausia? Kas vaikam mieliausia? 2005).
 

  Iš daugybės vertimų vaikams labiausiai galėčiau paminėti Franko Laimeno Baumo „Ozo šalies burtininką“ („Alma litera“, 2000, dailininkas Edvardas Jazgevičius), 2000 laimėjusį gražiausios tų metų lietuviškos knygos vardą, Vilio Šermelės „Pupulis Pumpuris ir jo girios draugai“ („Džiugas“, 2005), trejetą Enidos Blaiton apysakų, sudėtų rinkinin „Šauniojo penketuko nuotykiai“ („Garnelis“, 2006), arabų pasakas „Tūkstantis ir viena naktis“ („Aktėja“, 2009), H.K. Anderseno „Pasakas“ („Aktėja“, 2008), „Alisa stebuklų šalyje“ („Obuolys“, 2016).
Na, o iš savo kūrybos – „Mažąjį žinyną su paveiksliukais apie raganas ir kitus monus: ŠULDU BULDU KAKARYKO“ („Trys nykštukai“, 2009).

  Deja, dažniausiai leidėjai, daugiau paisydami savo piniginės, nei lietuviško paveldo raiškos ar plėtros, knygeles leidžia kuo pigesnes arba aprengtas svetimtaučiais drabužėliais, tarsi iš „labdaros“ prekyviečių.
Visada svajojau papuošti jas meniškais ir savitais lietuvių dailininkų parėdais. Taigi susikaupusi 2013 metų Kalėdoms pasiskolinau perkamųjų ir išleidau dvi gražias, lietuvių dailininkių gausiai išdabintas knygeles: „Vištelė Put Pututė“ (patiems mažiesiems skirta eiliuota pasaka, dailininkė Aurina Paškevičienė) ir „Saulės spalvų poringės: RAUDONA“ (lietuvių kalbos didybei ir grožiui pagerbti skirta ligi šiolei nebūta knyga, dailininkė Laimutė Varkalaitė).
Pastaroji tapo LR Kultūros ministerijos knygos meno varžybų „Vilnius 2013“ ir „Geras dizainas“ laureate, o 2017 metų vasarą pateko į puikiausiai išpieštų pasaulio knygų vaikams septyniasdešimtuką pasaulinėse knygų varžybose Kinijoje.

  Tai pirmoji iš „Saulės spalvų poringių“, skirtų lietuvių kalbos žodingumą bei skambumą žaismingai ir pagaviai perteikti vaikams ir ne vaikams – visiems tiems, kurie tų gėrybių jau seniai stokoja.
„Raudonoje poringėje“ patraukliai atskleidžiamas lietuvių kalbos grožis ir turtingumas, išdėstytas raudonio atspalvių apstas, pateikta su raudona spalva susijusių pokštų, posakių, palyginimų, mįslių ir minklių gausa. Visą šią medžiagą paįvairina smagi eiliuota RAUDONA pasakaitė apie Boružę Barbužę Raudonužę, ir Vikšrą Vėdarėlį – Žilvį Raudonpilvį.
Knyga tinka ne tik mažyliams, bet ir vyresniems vaikams, jų auklėtojams ir tėvams. Ji padės turtinti, plėsti žodyną, vykusiai „paieškoti žodžio kišenėje“, lavinti vaizduotę, mokys šmaikštumo, pagavos ir kūrybos. Joje daug erdvės, medžiaga išdėstyta taip, kad ją būtų kuo lengviau įsiminti.

  Šiais, 2019 metais išėjo „GELTONA“, antroji „Saulės spalvų poringė“ – tokia plati, gili ir turtinga, kad jai sutalpinti prireikė dviejų dalių, kurių kiekviena bent dusyk stambesnė, nei „Raudona“. Beje, „Poringės“ taip ir sumanytos, kad vaikui augant, augtų, plėstųsi, kerotų ir jos. Tad „Geltonos“ įpėdinės „Mėlyna“, „Žalia“ ir kitos poringės bus dar sudėtingesnės, dar įvairesnės.

  Dar nė neišleista „Geltona“ pelnė paramos iždo „Švieskime vaikus“ apdovanojimą ir pateko į antrąjį turą pasaulinėse vaikų knygų varžybose Kinijoje.

  Aukščiau paminėta „Vištelė Put Pututė“ – pirmoji kregždė kitos knygų virtinės, kurią pavadinau „Dairykis ir geras darykis“. Po jos plačian pasaulin išplasnojo „Voveriukas Tindiriukas“ (2015 ir 2017, dailininkė Aurina Paškevičienė), „Viščiukas Pūkas“ (2017, dailininkė Giedrė Ringelevičienė), „Kriuksis draugnoris“ (2018, dailininkė Ilona Bliavaitė-Vinter (Winter)), „Cipcipukas Keberiokštas“ (2020, dailininkė Gintarė Laurikėnienė), „Rainis Atbulainis“ (2020, dailininkė Asta Keraitienė).
  Šįmet sykiu su dailininkėmis baigiame paruošti dar porą trejetą knygelių. Iš viso toje virtinėje ketinu išleisti visą pluoštą smagių eiliuotų pasakaičių, kurios padėtų mažyliui suprasti, kas gerai ir kas blogai, kas dera, darnu, pagirtina, o kas teverta pašaipos…

 

  Džiugu, kad ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai, seneliai, vyresnieji broliai bei seserys skaito knygeles, jas mėgsta ir atskuba pirkti tęsinių – domėdamiesi, kaip toliau klostysis vienos ar kitos knygos, vieno ar kito veikėjo likimas.

  Galvoje knibžda galybė kuo smagiausių sumanymų, savo eilės laukia šūsnis kuo įvairiausių knygelių ir knygų. Viena po kitos jos rikiuojasi į ilgiausias virtines, o tų virtinių tuntai – net kvapą gniaužia!       Didžiuma jų skirtos iškiliajam mūsų tautos paveldui šlovinti, garsinti, puoselėti ir skleisti.

  Ką ir sakyt, belieka norėti, kad užtektų laiko ir jėgų visus sumanytus darbus nuveikti – tai būtų džiugu, tai būčiau laimiga!
  Tai tiek.

Liuda Petkevičiūtė, rašytoja, vertėja.