Sieksnis, Sprindžio vaikas (2020)

  Vytauto Petkevičiaus (1930-2008) „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ (120p.) vos pasirodęs (1966) išsyk pelnė didžiulį skaitytojų palankumą. Šią nuostabią, neprilygstamą knygą skaitė, vaidino, mintinai jos pokštus bei juokus kartojo tiek maži, tiek dideli. Tai buvo savotiškas sprogimas, apstulbinęs ir vertintojus, ir leidėjus. Knygos išleista per šimtą tūkstančių vienetų ir visi bemat išgraibyti, o pati ji pelnė net porą valstybinių apdovanojimų.
  Taip pašėlusiai gražiai ji pritiko tikriausiai dėl to, kad žmonės buvo išsiilgę kažko nemeluoto, tikro, gabiai ir šmaikščiai parašyto.
  Ir iš tiesų, pradėjęs šitą knygą skaityti, bemat lieki jos užburtas ir vargiai begali atsiplėšti – su tokiu ūpu ir pagava ji įtraukia į nesibaigiantį linksmų, visokiom išdaigom trykštančių nuotykių sūkurį.
  Joje rašytojas meistriškai nuaudė margą ir labai įtaigią pynę iš smagiausių vaikystės įspūdžių, senolių išminties ir taiklaus, geliančio bei šimtmečiais nugludinto tautinio sąmojaus.
Knyga ne tik pašėlusiai smagi skaityti, bet ir labai pamokanti. Skaitytojo akyse jos veikėjas, stiebdamasis nuo sprindžio iki sieksnio, nuo menko prie didelio, nuo apgailėtino iki šaunaus, iš tingaus ir siaurakakčio nenaudėlio išauga į puikų, tikusį ir žodžio vertą vyrą.
  Taigi viską sudėjus, „Sieksnį, Sprindžio vaiką“ teisingiausia būtų pavadinti didžiąja, neprilygstamąja augimo knyga, tikra giesme žmogaus siekiui būti geresniam, stipresniam, didesniam. Ir kuo platesnės, dosnesnės, kuo labiau mylinčios širdies.