Dailininkė Laimutė Varkalaitė apie knygų virtinę „SAULĖS SPALVŲ PORINGĖS“, piešinio ir spalvos galią bei knygą

  „Saulės spalvų poringės“ – tai reikšmingiausias ir spalvingiausias kūrybinis nuotykis, prasidėjęs dar 2012-ais metais, susipažinus su šios knygų virtinės autore, rašytoja Liuda Petkevičiūte. Ir štai, nuo tada prasideda mano svajonės – iliustruoti knygas vaikams – išsipildymas, kurio laukiau du dešimtmečius, nuo mažens įsivaizduodama tą dieną, kai savo rankose laikysiu pačios iliustruotą knygą. O tai dienai atėjus, aplankė nepaprastas jausmas, prilygstantis žmogaus gimimui.

  Kiek neapsakomų atradimų patyriau kurdama RAUDONOS ir GELTONOS poringių piešinius, perteikiančius mūsų lietuvių kalbos gilumą ir platumą, pavaizduodama kruopščiai autorės surinktus senolių lūpose kadais skambėjusius žodžius, neregėtus negirdėtus, bet šiandien mažam ir dideliam skaitytojui atgimstančius per spalvą, grafito liniją ir besišypsantį veikėją.

  Su kiekviena GELTONOS iliustracija mačiau, girdėjau ir jutau, keliavau basomis ir skridau kartu su mergaite-piene, besišypsančiu šalpusniu, link auksinio grūdo besistiebiančiu geltonplaukiu vaikiu, kalno globojama ūsuotąja zylute ir visu apstu geltonplunksnių paukštelių, kas rytą kartu su vėjais pūtėjais budinančių Žemę ir Dangų, kurie apglėbę vienas kitą džiūgauja kaskart išvydę debesų sūpuoklėse besisupančią Saulę. O ten, tolumoj, jau matosi besidriekiančios geltonžemės, kurių saugoti skridęs visą valią sutelkęs ir dangun pakilęs slibinas Krakis Geltonakis, Medeinės globotas ir ramintas, savojon šeimon sugrąžintas. Pamenu, kaip dūkdavau su linksmais veikėjais, vaikščiodavau su jais ant kojūkų, lipdavau į geltonmedžių viršūnes, nerdavau į giliausias marias, kurių dugne – aukso žuvys, geltonkarčiai arkliukai, kiek tolėliau – menantys jūrų mergelės Jūratės ir Kastyčio meilę, Perkūno ir jo pačios Perkuvienės rūstybę, sudužę ir gintarais pabirę rūmai. Tačiau būna dienų, kai net ir Perkūnas aprimsta grūmojęs, ramiai skaičiuoja sau žvaigždeles, o jo bendražygiai sunkūs lietaus debesys vėl prasisklaido, užleisdami dangų giedrai ir Saulei. O tada – pasklinda nušvinta visa aplinkui spalvomis ir jų atspalviais, deriniais ir sąskambiais, jog net skonį burnoje jauti. Kokia didžiulė, išties, spalvos galia, iki tol mano pačios nepažinta ir su poringėmis atrasta, įsiliejusi į kasdieną kaip burtas. Dabar žvalgaus aplink ir, rodos, girdžiu, kaip pievos smilgose, medžių lapuose, pro juos prasišviečiančio dangaus skiautėse kalbasi spalvos. Tai kaupiu atminty kaip didžiausią turtą, vėliau per sukurtą vaizdą dalindamasi juo su visais.

  Sulig kiekvienu GELTONOS piešiniu gyvenau ir išgyventą jauseną palikau mažam ir dideliam skaitytojui, kad tasai taip pat pasistiebtų ir, atsispyręs nuo žemės, šokteltų į lengvučius saulės apšviestus debesis, kur sidabro rageliu linksmai raliuoja Saulutė, aplink ją strikinėja linksmučiai kiškučiai, o juos gano geltoni šunkiukai. Tada pamatau, kaip suspindi skaitančiojo akys, nušvinta jo veidas ir ranka neskubėdama verčia kitą puslapį. Vadinasi, žodis ir piešinys prabilo, kalbasi su jį reginčiu, paliečia ir pasilieka jo atminty. Ir, nors GELTONA jau yra pastebėta ir apdovanota ne tik Lietuvoje, bet ir tolimojoje Kinijoje, pats didžiausias įvertinimas – tai geras skaitytojo žodis apie šį ilgai puoselėtą rašytojos Liudos Petkevičiūtės ir mano, dailininkės Laimutės Varkalaitės, kūrinį. Vieni šią knygą vadina netradicine, kiti — džiaugiasi jos teikiama skaitymo laisve, treti sako, jog ji, puoselėjanti ir gaivinanti mūsų gimtąją kalbą, verta būti vadinama paveldu ir turtu ateinančioms kartoms.

 

O kas man yra knyga? Per šiuos, GELTONAI skirtus penkerius metus, supratau, kad knyga yra kur kas daugiau nei viršelis, puslapiai, sudėtas tekstas ir piešiniai. Ji – kūrėją ir jo kūrybą įprasminantis simbolis. Knyga yra žmogus – jos rašytojas, jos dalininkas, ir kiekvienas jos prijaukintas skaitytojas.